Konkursas "Mirsiu - nepamiršiu"

 

Cituoti Atsakyti

 

Nenumirsiu  bet nepamiršiu: Kaip sutikau savo pirmają, vienintelę Meilę...

Nenumirsiu bet nepamiršiu: Savo pirmojo, saldaus bučinio...

Nenumirsiu bet nepamiršiu: Kaip Amžiną Meilę prisiekėm ir susituolėm...

Nenumirsiu bet nepamiršiu: Susilaukus Dviejų vaikelių...

Nenumirsiu bet nepamiršiu: Atšventus 10 metų sutuoktuvių jubiliejų...

Ir vis dar tikiu ir laukiu, kada vėl galėsim, iš naujo duoti šventus įžadus, juos sutvirtinti ir gyventi ilgai neužmirštant daugybės puikių akimirkų...

Su Meile Vyrui, Mylinti žmona

 

Cituoti Atsakyti

 

Paremta tikru įvykiu, bet perteikta taip, kad būtų kiek įdomiau. Malonaus skaitymo

 Pažvelk atidžiau

Mano kaimynas Džefersonas niekada nebuvo labai įdomus žmogus. Žinoma, aš jo gerai ir nepažinojau. Niekas kaimynystėje jo gerai nepažinojo. Žinau, kad jis nebuvo labai populiarus, retai matydavau pas jį draugų. Žinau, kad jis mėgo pokerį, nes kiekvieną penktadienį jis pasiimdavo savo sunkųjį pokerio lagaminėlį ir važiuodavo pas kažką lošti. Džefersonas buvo turtingas, jo tėvas mirdamas jam paliko savo turtą. Vis dėlto jis vis tiek vaikščiojo į savo padavėjo darbą, nors ir nesuprantu kodėl. Nepaisant darbo, jis buvo namisėda, mėgo laiką leist namie. Net ir savaitgaliais nematydavau, kad jis išeitų iš namų, greičiausiai knygas skaitydavo, nes pro langą mačiau, kad jis turi didžiulę knygų spintą. Taip aš įsivaizdavau Džefersono gyvenimą.
Tačiau šiandien aš jau žinau, kaip klyday. Šiandien aš stoviu jo laidotuvėse ir žinau tikrąją jo istoriją. Kaip ir sakiau, jis išties buvo vienišas žmogus. Draugų jis visai neturėjo. Tos knygos buvo paliktos jo tėvo, visai jis jų neskaitė ir jos jo nedomino. Savaitgaliais jis sėdėdavo vienas prie židinio, nes nematė priežasčių niekur eiti. Ir darbo jis jokio neturėjo. Pasirodo jis buvo išmestas jau labai senai už pasyvumą. Rytais jis važiuodavo į parką, atsisėsdavo ant suoliuko, stebėdavo žmones, mąstydavo. Ir galiausiai pokeris. Nežaidė jis jokio pokerio. Kiekvieną penktadienį jis pasiimdavo savo sunkųjį pokerio lagaminėlį, važiuodavo prie tilto, atsistodavo ant jo krašto, iš lagaminėlio išsitraukdavo svarelius, užsidėdavo juos ir ieškodavo priežasčių nešokti. Jei būčiau jį nors kartą užkalbinęs, būčiau sužinojęs apie jo bedarbystę ir pasisėdėjimus parke, jei būčiau užsukęs į svečius, būčiau pamatęs, kad jis vienas sau sėdi ir jei būčiau pasiūlęs kartu palošti pokerį, būčiau sužinojęs apie jo savižudybės mintis. Man tereikėjo padaryti bent vieną iš šių dalykų ir galbūt jis nebūtų radęs priežasties nušokti. Dabar jau aš visuomet prisiminsiu, kad man tereikėjo pažvelgti atidžiau.

 

Cituoti Atsakyti

 

Kažkodėl nesinori leisti pasoduoti savo istorijai, net jei ji ir nutiko ne man vienai. Parašysiu ją paprastai.

Nusipirkau bilietą į spektaklį prieš menesį laiko, dar vasarai neatėjus, nes bijojau pražiopsoti geras vietas salėje. Mėnuo prabėgo, saulė aukštai kybojo, aš vaikščiojau akropolio salėse ir galvojau, kad šiandien ta diena, kai nueisiu į spektaklį ir pirmą kartą gyvai pamatysiu kaip vaidina mano mylimas aktorius. Ne televizijos ekrane besistaipantį, o ant koncertų salės parketo atliekantį tikrą vaidmenį.

Turiu tradiciją, visiems mylimies vyras padovanoti baltą rožę, po spektaklio, paskutinio skambučio proga ir panašiai. Taigi nuėjau  ir nusipirkau vieną. ir labai laiminga ėjau link teatro. Žmonės buriavosi prie įėjimo. Persekiojau visų rankas, kuriose kybojo rankinukai, mobilieji telefonai, cigaretės, jokių gėlių. Ėmiau jaustis keistai, ir pagalvojau "gal šiais laikais niekas nebeneša gėlių aktoriams?". Žodžiu. Viskas baigėsi taip, kad publikai plojant nusilenkiantiems aktoriams as nuėjau prie scenos ir stovėdama atokiau nuo jos pakėliau rožę žiūrėdama į aktorių. Tuomet jis gastais paklausė "čia man?" aš linktelėjau. ir abu ėjome prie scenos, jis priklaupė ant vieno kelio, ir paimdamas iš mano rankų rožę pabučiavo po syki į abu skruostus ir du kart i lupas. akys temo, nes buvo toks jausmas kai kraujas uzkaista, ir kojos linksta ir negali suvokti ar tai tikra ar tau vaidenasi, kas cia po velniu darosi? !!!! žmonės ploja, merginos pirmoje eilėje kreivai į mane žiuri, o mane bučiuoja pagrindinis spektaklio atlikejas. kas gi cia dabar? ir aš vienintelė nunešiau jam gelę, aplamai gėlių aktoriams. tą dien. ir po to, kai jis atsitraukė nuo manęs, mes dar šiek tiek kalbėjomes gestais. ir žinoma taip atrodė, tik man, bet ne jam, kad toje erdvėje pilnoje nepažįstamų žmonių viskas išnyko ir likom dviese. tokios tos mergaitės. bet nors nuo tada praėjo daug laiko, aš negaliu pamiršti šito ir duok dieve, kad visada prisiminčiau.

 

Cituoti Atsakyti

 

Billina, tiesą sakant, kirtai žemiau juostos visai mūsų visuomenei: iš tikrųjų dabar gėles neša tik draugai ir artimieji. Aš ir pati deja nenuperku nei vieno žiedo, tik kai plojame atsistoję visuomet sau sakau "ir vėl visi mes tokie begėdžiai"

Bravo

 

Cituoti Atsakyti

 

Akivaizdžia balsų persvara laimėjo Gerda - su tuo ja ir sveikinu

O štai ir kitos istorijos, už kurias kviečiame balsuoti:

Afroditė prieš Billina.

 

Cituoti Atsakyti

 

Papasakosiu ir aš savo istoriją

Tai buvo kažkur prieš 8-10 metų, tada dirbau tarptautiniuose traukiniuose... kiekvieną vasarą priimdavo sezoniniam darbui studentus. Maršrutas Kaunas-Vilnius-Maskva.... Grįžtam iš Maskvos.... ankstyvas rytas... prieblanda... nuo stoties nuvažiavom kokias 10 minučių, jau prasidėjo miškas... staiga sucypia traukinio stabdžiai, išlendu pažiūrėti, kas atsitiko.... matau tokį vaizdą: atsidaro gretimo vagono durys, pirma išskrenda lagaminas, o iš paskos keleivis.... duodamas signalas važiuoti... traukinys pajuda, palikdamas keleivį vidury miško... bėgu į gretimą vagoną klausti kas atsitiko... ogi žiūriu, is gretimų vagonų subėgo daugiau darbuotojų ir traukinio viršininkas.... vadas "tarkuoja"  vaikinuką-studentą, o tas vargšelis teisinasi: "stotelėj prašėsi pavežamas keleivis be bilieto, paklaustas, sake, kad turi pinigu ir pirks bilietą pas traukinio viršininką, bet vos tik įlipo į traukinį, visi pinigai kažkur išgaravo.... Po kelių minučių ginčo, teko nutraukti stabdį ir mesti jį lauk...."

vidury miško... prieblandoj... pati(ir ne aš viena) esu taip porą kartų "nudegusi", todėl dauguma darbuotojų labai palaikė studentą ir vietoj atleidimo iš darbo jis atsipirko tik papeikimu...

 

Cituoti Atsakyti

 

labai aciu kad atrinkot mano istorija

 

Cituoti Atsakyti

 

Žinok, Giedrė, aš panašioj situacijoj kaip ir Billina buvau, vienintelė iš visos salės nunešiau gėlių, tai žinok jaučiausi kaip balta varna.... tikrai nesmagu buvo, nuo to laiko daugiau nebedovanoju gėlių

Billina, esi šaunuolė

 

Cituoti Atsakyti

 

O visai be reikalo,Ciuciundra,nebedarai sio grazaus darbo ir gesto,nieko tokio buti ta balta varna,ypac jei tokios geros emocijos uzplusta kaip Bilina.As aplamai retokai benueinu i spektaklius,o su gelemis pas mane buna tas pats kaip Giedre minejo,taciau po sios istorijos pagalvojau,jog kita karta kai eisiu,butinai nupirksiu nors viena ziedeli!

 

Cituoti Atsakyti

 

Na aš taip pažadu kiekvienąkart po spektaklio bet taip ir neišpildau savo pažado

 

Cituoti Atsakyti

 

Niekada nepamiršiu tos dienos. Nors kabojau ant gyvybės ir mirties siūlo, tačiau prisiminus tik kelia šypseną.

Vasara. Saulėta diena. Jūra. Geros bangos. Aš ir mano pusbrolis nuėjome maudytis. Nors dar buvome vaikai, tačiau tėvai išleido maudytis vienus ir tai buvo didelis pasiekimas  Pusbrolis lankė baseiną ir gerai plaukiojo. Man vanduo patiko ir vis dar patinka! Turškiausi kaip ančiukas vandenyje ir labai patiko nardyti.

Atėjo viena banga ir gerokai šliūkštelėjo man virš galvos, išmušė mane iš vėžių. Aš ėmiau mojuoti ranka ir šaukti pusbrolio vardą. Kadangi stovėjau prieš saulę, tai buvau išsišiepus ir pusbrolis laimingas mojavo man taip pat. Tada šliūkštelėjo dar viena banga, išmušusi visiškai mane iš pusiausvyros. O aš ir toliau "šypsojausi" ir šaukiau jo vardą. Nu ką - nusprendžiau, kad tuoj mirsiu ir su tokia palaima įsivaizdavau, kaip viskas gerai atrodys iš dangaus Baimės nebuvo jokios. Tačiau bangos nuslūgo ir aš parbėgau į krantą.

Krante jau sutikau mamą, kuri ėjo link mūsų. Ji tik paklausė, ar tikrai bangos nebuvo per aukštos, nes ji vos negavo streso, matydama jas virš mano galvos...

 

Cituoti Atsakyti

 

O kita mano istorija romantiška Man ji labai skaudi, nors kitiems gali pasirodyt labai banali.

Kai praeina pirmoji meilė, pasibaigia antroji, trečioji ir dar kažkelintoji, ir tu, žmogau, pagaliau suaugi ir manai, kad daugiau jokia meilė tau nepakiš kojos, va tada ji ir smogia su strėle į pačią širdies gilumą ir dar pasukioja ašmenimis ten, kur labiausiai skauda.

Mūsų susitikimo pradžia gana banali: susitikimas darbo reikalais, daugybė pokalbių prie kavos ir kitų tyčinių bei netyčinių susitikimų, nuėjimas į klubą pašokti ir išgerti. Alkoholio, prisipažinsiu, buvo per daug Tik vienu momentu supratau, kad jei dabar jo nepabučiuosiu - niekada gyvenime daugiau to nepadarysiu. Galvoje maišėsi daugybė "už" ir "prieš", bet... galvoje skambėjo tik viena "dabar arba niekada". Ir prasidėjo... Romanas, kuris išvertė mane iš kojų: melavimas artimiesiems, važiavimai į komandiruotes, slapti susitikinėjimai, aistringos naktys, tūkstančiai SMS - niekada nesu tiek daug jų rašiusi. Supratau ir pateisinau visas moteris ir merginas, kurios meta šeimas, vaikus ir lekia paskui savo mylimąjį velniai žino kur, o nelaimingos meilės pasekoje - žudosi. Niekada tokių nesuprasdavau! Nes tai amoralu! Deja...

Tiesa, pamiršau paminėti, kad turiu draugą, su kuriuo ilgai gyvename kartu. Ir dukrelę. Ir dar tai, kad vaikinas apsukęs man galvą buvo aštuoneriais metais už mane jaunesnis (!!!) Dar dabar pagalvojus apie tai linksta kojos...

 

Cituoti Atsakyti

 

Oho! Tik užsisukau ir dar dvi istorijos

Drąsi gazele  Tikriausiai neišdrįsčiau pasakoti tokios meilės istorijos

 

Cituoti Atsakyti

 

Laimėta Kelionė

Pirmiausia norėčiau prisipažinti, turiu didele fobiją, bet tikrai nemenką, scenos baimę... O buvo taip… Sugalvojom vieną gražią dieną su šeima grįžti į kaimą. Tenai susitikom dar trim mano seserim su šeimomis. Norėčiau pasakyti, kad tai buvo dargi Tėvelių diena... Netoli mūsų kaimo viename Miestelyje vyko didžiulė šventė, Ogi mūsų Tėvelis sugalvojo mūsų šeimoms nupirkti bilietus, aišku ir sau (Ačiū Tėveliams), ir tie bilietai dalyvavo lošime, kuriame buvo galima išlošti kelionę į Tunisą. Na mes ir susiruošėme į šią šventę, kadangi tėveliai gyvena ūkiškai ir tuo metu, dėl kaikokių priežasčių vykti negalėjo į šią šventę ... Nuvykom, aišku, kad užpildėm bilietus, o tėveliai, kad ir nebuvo, mes jų bilietus irgi užpildėm (Vardą Pavardę ant bilieto reikėjo užrašyti). Ir įvykiai kurie klostėsi toliau, jai būčiau žinojusi, būčiau vargu ar ryžusi tai pakartoti Vaikščiojam po renginį, muges atrakcionus ir t.t. ogi girdžiu (Ir kaip supratau viena ir tegirdėjau iš savo artimųjų) -Tuojau paskelbsim laimingąjį, kas laimėjo kelionę, Vardas Pavardė, taigi čia tėvelio -Ir jei nepasirodysit ant scenos teks traukti iš naujo (Toliau sekė tokie žodžiai). Na nežinau iš kur pas mane atsirado tiek drąsos (Man košmaras būdavo prieš artimuosius ar šiaip kur jai kalba reikėdavo sakyti, ar dar kaip pasirodyt, o čia... ) ir kaip beprotė lėkiau į sceną, broviausi per minią (Apie 10 tūkstančių žmonių ) ir kaip galvoju dabar, gal dėl to kad tai buvo ne man tas prizas, o labai artimam žmogui... Ir užlėkiau ant tos scenos, aišku širdis tai kulnyse, bet ką darysi laukiu prizo savo. Dar prie visa to vedėjas žinoma traukė mane per dantį ar čia persirengėlis aš, laimėtojas tai vyras... Ką aš atsakiau nei neatsimenu, kažką suburbėjau ir mano mintys sukosi greičiau nuo scenos nuo tūkstančio žvilgsnių... Pasisakiusi, kad dukra, vedėjas pasakė, o nuo jo žodžių norėjosi verkti: -Tėvelio dienos proga parnešit savo Tėveliui puikią dovaną. Aš buvau tokia laiminga, kad net pasipuikavau iškeldama ranką į viršų, kokia aš laiminga   Pasiėmiau savo laimėjimą ir lėkiau kaip ant sparnų. Aišku niekas nebūtų patikėjas iš artimųjų jeigu ne vokas, kaip įrodymas Tėveliai pasinaudojo proga nuvyko į Tunisą ir aš labai laiminga, kad po 20 metų jie vėl galėjo išvykti svetur pailsėti Ačiū mano baimei, kad nesustabdė manęs bėgant į sceną...

 

Cituoti Atsakyti

 

Mirsiu – nepamiršiu...

Istoriją, kurią Jums bandysiu atpasakot tikrai niekada neišblės iš mano atminties. Nors ji Jums gali pasirodyti ir banali ar neverta, kad ją būtų verta atsiminti, tačiau man ji visada sukelia šypseną veide. O viskas prasidėjo taip.,
Studijuoju aš tokį dalyką, kaip kineziterapiją, mūsų paskaitos susidėdavo iš teorinės ir praktinės dalių, viskas ir įvyko kaip tik per pastarąją...
Praktikinės paskaitos metu mokinomės dalyką – nėščiųjų kineziterapiją, paskaitos vykdavo kineziterapijos salėje, kurioje savo darbą paskaitos metu atlikdavo ir kiti kineziterapiautai.
Vienos paskaitos metu, mums besistengiant iš savo kūnų išlankstyti kažką panašaus į priešistorinį gyvūną, į salę įriedėjo kineziterapiautė su savo paciente, kažkur 80 metų senute.
Besimankštinanti senutė vis praskaidrindavo nuotaiką savo komentarais ir įžvalgomis.
Visiems bedirbant savo darbus atitiko toks laiko momentas, kai mūsų dėstytoja ir senutės „kankintoja“ paliko mus vienus salėje.
Senučiukė tuo ir pasinaudojo, kad pradėjo „skelti“ anekdotus, pasakoti istorijas ir viską su gera humoro doze.
Ir atėjo ta akimirka kai ji tarė: žinot vaikeliai, vieną vakarą mums su seniu besėdint troboj į langą, kad trenkėsi kažkoks padaras, net krūptelėjau. Visi tuo metu suklusom. Nuėjom su seniu pažiūrėt kas ten, ogi ten mažas paukščiukas pakilęs pirmam skrydžiui, deja nesėkmingam...
Begalvodami ką su tuo paukščiu daryti, prisistatė katinas su mintim tuo paukščiuku pasmaguriauti... visi mes dar labiau suklusom laukdami atomazgos , o senutė baigė niekam netikėta linkme.
Argi duosi katinui suėsti, paėmiau ir užkasiau!!! (tas paukštelis buvo gyvas)
Tą akimirką likom nesusipratę nes tikėjomės visi ne tokios pabaigos... tačiau po akimirkos pratrūkom juoku iki ašarų DDD
Mirsiu – nepamiršiu kaip senutė „išgelbėjo“ paukštelį nuo katino nasrų DDD

 

Cituoti Atsakyti

 

Placebas <--man patiko, neeilinė istorija  

 

Cituoti Atsakyti

 

Placebai-istorija gerulė

 

Cituoti Atsakyti

 

Nors Billina prieš tai ženkliai pirmavo, tačiau Afroditės fanai prisižadinę savaitgalį aplenkė ją. Taigi, bilietukai atitenka Afroditei - su kuo ir sveikiname

O šios savaitės istorijos - Placebo apie katiną ir Gazelės, kad išdrįso papasakoti apie slaptą savo meilės romaną Balsuojam

 

Cituoti Atsakyti

 

Ir kodėl aš atėjau paskutinę dieną, kai konkursas jau baigėsi?Nu ,tik pabliaut belieka...Nieko, aš lauksiu kitų konkursų.

 

Cituoti Atsakyti

 

sveikinu konkurente Afrodite su kuria buvo begalo smagu varzytis, man patiko sio savaitgalio azartas aciu! o dekoju dar karta todel, kad gal aname forume nematei

placebai, tavo istoja superine, man labai patiko!!!!! ))) sakau, ta senute kaip is siaubafilmio kokio, maniau kad tokie personazai buna tik ten kur Joniukas ir Gritute gyvena, o pasirodo ;DD

ir giedrei padekot noriu, kad mano istorija buvo atrinkta i girls fight. sitas buvo labai fainas konkursas, tikiuosi dar bus progu kur ir del ko sudalyvauti