Konkursas "Mirsiu - nepamiršiu"

 

Cituoti Atsakyti

 

Eli.lt pristato Domino teatro spektaklį "Nuodėmių miestas" - galite plačiau pasiskaityti

Jūs turite unikalią galimybę LAIMĖTI  bilietus į šio spektaklio premjerą, vyksiančią balandžio 3 d. 16 val. Vilniuje.

Konkurso sąlygos:

Dalyvauti gali registruoti nariai (arba turite palikti savo kontaktus viešai).

Šios temos komentaruose parašykite savo istoriją, kurios niekada gyvenime nepamiršite.

Istorijos apimtis - ne ilgesnė nei 500 spaudos ženklų. (Neišsiplėskite    )

Kiekvieną pirmadienį Eli.lt redakcija išrinks dvi istorijas, kurios susikaus rubrikoje Girls Fight  - daugiausiai balsų laimėjusios istorijos savininkui atiteks du bilietai į premjerą.

Nugalėtojai skelbiami portale Eli.lt ir forume.

Jūsų istorijų laukiame iki 2010-03-22.

Paskutinis laimėtojas išaiškės 2010-03-29.

Su laimėtojais susisieksime asmeniškai.

Konkurso organizatoriai pasilieka teisę keisti akcijos taisykles.

 

Cituoti Atsakyti

 

Mano istorija gan paprasta, apie įvykį, kuris galėjo atsitikt beveik kiekvienam, tačiau tikrai ne visiem baigtis vienodai. Tai buvo prieš 4 metus, per šias Šv. Velykas bus jau 5 metai. Kodėl Velykos? Nes tai nutiko būtent per jas. Buvau 14 metų vaikėzas, maištaujantis ir protestuojantis prieš viską. Velykų rytą mane aplankė du draugai ir pasiūlė sprukti laukan iš namų. Aš žinoma sutikau. Nuėjome į jų rajoną, kur stovi senos apleistos kareivinės - pastatai apgriuvę, vos stovi. Tai buvo gan dažna mūsų susibūrimo vieta, ne išintis ir tas rytas. Velykos buvo ankstyvos, todėl buvo daug neištirpusio sniego, taip pat ir ant stogo. Mes naršėme kareivines, klebinom balkius, daužėm sienas - vaidinom destruktyvius. Sumanėm žaisti slėpynių, aš užsiropščiau ant stogo (puiki vieta slėptis), tačiau pradėjau slysti žemyn. Bandžiau kabintis už senų čerpių, bet jos slydo iš rankų, pasiekęs kraštą, kibau į lietvamzdį, tačiau jis taip pat neatlaikė. Kritau nuo ~12m aukščio ant "sėdynės", kritimas atrodė be galo ilgas, nukritęs buvau šoko būsenoje, todėl atsistojau ir verkdamas klykdamas patraukiau link kelio. Ten mane sutiko vyriškis, iškvietė greitąją. Sveikau apie mėnesį, nes buvo stipriai sutrenkta nugara, tačiau, nelūžo nė kaulelis, likau visiškai sveikas. Jaučiuosi lyg gimęs antrą kartą...

 

Cituoti Atsakyti

 

2001 metai. Ankstyvas pavasaris. Visi kaip įmanydami laukėme Šv. Velykų. Galvojome kaip kuo gražiau nudažyti kiaušinius, pirkome dažus, ruošėme smulkias dovanėles. Pagaliau! Pagaliau atėjo metas, kai margučiai buvo nudažyti ir balandžio 15-ąją, pirmąją Velykų dieną, išvažiavome pas senelius švęsti. Suvalgėme šventus pusryčius ir prasidėjo linksmybės.

Dainavome, ridenome margučius, o svarbiausia - šokome. Kodėl - „svarbiausia"? Todėl, kad tai buvo paskutinysis šokis, šoktas su sveiku tėveliu. Balandžio 17-ąją, po švenčių, tėvelis išėjo į darbą. Darbas jam patiko: geri kolegos, daug laisvadienių ir pats darbas įdomus. Mano tėvelis daug metu dirbo inkasatoriumi viename iš bankų. Niekas nė nenutuokė, kad jis iš ten nebesugrįš. 22.05min. Paskutinioji tėčio inkasuota vieta buvo „Maxima bazė". Iš jos tėvelis nešėsi apie 100 000 Lt. Staiga jo kūną pervėrė baisus ir labai stiprus skausmas. Romas Zamolskis ir jo bendrai, kuriuos vis dar „gaudo" policija, vien dėl prakeiktų pinigų atėmė iš mano tėčio sveikatą visam gyvenimui. Šauta į galvą, truko kelių milimetrų iki gyslelės, kuri būtų atėmusi tėčio gyvybę iš karto.

Nusikaltėliai pabėgo, o mano tėtis liko gulėti be sąmonės prie šarvuoto inkasatorių automobilio. Buvo iškviesta greitoji pagalba, kuri išvežė tėtį į ligoninę. Prasidėjo pirmoji itin sunki operacija. Kulka pašalinta nebuvo. Reikėjo laukti, kol bus galima daryti kitą. Kol visa tai vyko, as nieko nežinojau, mat buvo naktis ir ryte turėjau eiti į mokyklą. Mama išvažiavo į ligoninę, o aš likau su močiute.Ryte pabudusi pamačiau mamytę bei močiutę apverktomis akimis. Jos delsė man pasakyti tiesą. Bijojo, kad man bus šokas. Į mokyklą nenuėjau. Visą dieną buvau pas močiutę ir meldžiausi. Tėčio gyvybė kabėjo ant plauko. Laukdama gerų naujienų vis dievagojausi, kad tėčiui išgyvenus būsiu geriausia duktė pasaulyje.

Ėjo laikas, mamytė grįžusi iš ligoninės pranešdavo vis geresnių žinių: tėtis prasimerkė, pajudino ranką, koją, nusišypsojo. Šitokios žinios vertė mane lieti laimės, susijaudinimo ašaras. Tėtį perkėlė iš reanimacijos į palatą. Kai nueidavau pas jį, negalėdavau neverkti. Kai pagalvoji....jis visad buvo toks energingas, toks stiprus ir nepalaužiamas, o dabar... Guli apibintuota galva, nejudina kūno, iš akių rieda ašaros.Tuo kartu galėjai tik surikti: „Už ką, Dieve!? Už ką....?" Juk yra šitiek blogų žmonių, nusidėjėlių, o čia...žmogus, kuris visą gyvenimą dirbo, mylėjo šeimą. Tėtis visada norėjo ilgai gyventi, sulaukti žilos senatvės, užauginti mane būdamas sveikas. Taip, jis ilgai gyvens, sulauks senatvės, tačiau niekada nebus sveikas. Po ligoninės, po reabilitacijos Vilniuje, Palangoje, jis nepasveiko. Jam buvo skirta I-oji invalidumo grupė. Tėvelis nepasveiks, ir tai yra tikroji tiesa. Tačiau viltis yra, mano širdyje rusena jos ugnelė, kuri man tyliai šnabžda: „Tėvelis pasveiks, ir mes vėl šoksime polką su ragučiais".

Man keista, kai dauguma merginų pergyvena dėl antsvorio ar kelių bereikšmių kilogramų. Kai nelaimė nekviesta ateina į tavo namus, supranti, kad svarbiausia yra artimųjų sveikata, namų šiluma, abipusė meilė ir supratimas.

Po šio baisaus įvykio, kuris pakeitė mūsų šeimos gyvenimą praėjo šiek tiek daugiau nei 8 - eri metai. Dabar tėtis turi darbą, šitaip gali prasiblaškyti ir jaustis naudingu. Polką su ragučiais mes šokame, džiaugiamės ir sugebame pastebėti visas smulkmenas, kurios gali praskaidrinti dienas. Tai įvykis, paženklinęs mūsų šeimą ir atnešęs labai daug skausmo bei ašarų, tačiau laikui bėgant, imi suvokti tai, jog tas, kas mūsų nenugali, padaro mus stipresniais.

 

Cituoti Atsakyti

 

Oho kokios istorijos

Tik nepamirškite, kad turite registruotis, nes kitaip nežinosim jūsų kontaktų

 

Cituoti Atsakyti

 

Tai yra tikra istorija, tik pateikiu ją esė variantu, nes šitaip ji dar patrauklesnė.

Teatras yra pasaka, kurią kuria įstabaus talento aktoriai. Komedija, tragedija. Visiškai nesvarbu. Tai teatras – tiesiog nuostabu. Mano poilsio ir dvasinės stiprybės namai. Tačiau vieno spektaklio visiškai nepamenu. Nes visą laiką rankose laikiau baltą rožę ir spėliojau, kaip viskas baigsis. Ne spektaklis. Mano ir aktoriaus susitikimas prie scenos, per aukštą pakilos barjerą. Rožės nebeturiu. Dovanoju ją visiem savo vyram. Baltą. Kaltą. Gyvenu tik akimirka po spektaklio.

Kiek laiko įmanoma išbūti gyvam, mintant vienos akimirkos prisiminimais? Nežadu spėlioti to laiko matais, nes tai sukeltų tik absurdišką pajaco juoką. Galiu spėti, jog tai tęsiasi nebent tiek, kol kita akimirka nustelbia prieš ją buvusią. Tačiau kyla klausimas: jei jos niekas nenustelbs? Tas akimirkos prisiminimas pamažu tampa ne išgyvenimo šaltiniu, bet košmaru, sudarytu iš klausimų, prasidedančių žodžiais „o jeigu“ . Ar verta gyventi tariamąja nuosaka, kurią visada neigia mano uošvis? Neigčiau ir aš, bet vis iškeliu sau tuos pačius retorinius klausimus. Tarsi mano prigimtis būtų klausti, ne atsakyti. Taip ir netapsiu Edipu, kuris išnarplios savo pasaulio didžiuosius klausimus. Dabar galiu tik jausti prisiminimą ant kairiojo, dešiniojo skruostų ir lūpų. Pirmiausia dešiniojo skruosto. Nors tikriausiai lūpos ant kairiojo žando nukeliavo tiesiai į širdį. Tuk - tuk, tuk – tuk, tuk - tuk. Daužosi širdis pagal sekundės ritmą. Ausyse nenutyla aplodismentai žiūrovų, kurie neaišku, kam plojo: aktoriui, baltai rožei ar gyvenimo dėsniams.

Neužuodžiu tik kvapo, nes jo vargiai ir buvo. Dūmai išgaravo, o kūno aromatas lingavo vos matomu spinduliu aplink vyrą. Aktorių. Gal mane buvo ištikusi anosmija ? Vis prisimenu kaip užtemsta akys, ir linksta kojos. Žingsnis po žingsnio atbulomis jis traukiasi atgalion, ant nematomo raudono kryžiuko, kur dar sykį nusilenks. Bet jis vis dar kalba. Gestais. Ši jo kalba priverčia mane juoktis, šypsotis ir leisti jam savivaliauti su balta rože, kuri neturi simbolinės prasmės, kaip norėtų pripaišyti literatūros tyrinėtojai, apsunkinantys gyvenimą. Viskas kūliais verčiasi galvoje. Fantazijos nėra, tik gyvas tikros akimirkos prisiminimas. Džiaugsmas iš laiko ir erdvės, kur tuo metu įkvėpiau orą. Šis jausmas stebėtinai kantriai, bet kartu ir staigiai išaugo į ekstazę. Atsiklaupusi ant kelių virtuvėj, kol kaito vanduo, klykiau ir verkiau iš nesusipratimo, ar tai nutiko iš tiesų, ar aš tik sapnavau.

Rožės namo neparsinešiau. Nepamečiau jos, perdaviau į nepažįstamas, bet tokias artimas rankas. Ir, atrodo, esu tikra, tikrai lūpos čia buvo. Vasara.


 

 

Cituoti Atsakyti

 

2001 metai. Ankstyvas pavasaris. Visi kaip įmanydami laukėme Šv. Velykų. Galvojome kaip kuo gražiau nudažyti kiaušinius, pirkome dažus, ruošėme smulkias dovanėles. Pagaliau! Pagaliau atėjo metas, kai margučiai buvo nudažyti ir balandžio 15-ąją, pirmąją Velykų dieną, išvažiavome pas senelius švęsti. Suvalgėme šventus pusryčius ir prasidėjo linksmybės.

Dainavome, ridenome margučius, o svarbiausia - šokome. Kodėl - „svarbiausia"? Todėl, kad tai buvo paskutinysis šokis, šoktas su sveiku tėveliu. Balandžio 17-ąją, po švenčių, tėvelis išėjo į darbą. Darbas jam patiko: geri kolegos, daug laisvadienių ir pats darbas įdomus. Mano tėvelis daug metu dirbo inkasatoriumi viename iš bankų. Niekas nė nenutuokė, kad jis iš ten nebesugrįš. 22.05min. Paskutinioji tėčio inkasuota vieta buvo „Maxima bazė". Iš jos tėvelis nešėsi apie 100 000 Lt. Staiga jo kūną pervėrė baisus ir labai stiprus skausmas. Romas Zamolskis ir jo bendrai, kuriuos vis dar „gaudo" policija, vien dėl prakeiktų pinigų atėmė iš mano tėčio sveikatą visam gyvenimui. Šauta į galvą, truko kelių milimetrų iki gyslelės, kuri būtų atėmusi tėčio gyvybę iš karto.

Nusikaltėliai pabėgo, o mano tėtis liko gulėti be sąmonės prie šarvuoto inkasatorių automobilio. Buvo iškviesta greitoji pagalba, kuri išvežė tėtį į ligoninę. Prasidėjo pirmoji itin sunki operacija. Kulka pašalinta nebuvo. Reikėjo laukti, kol bus galima daryti kitą. Kol visa tai vyko, as nieko nežinojau, mat buvo naktis ir ryte turėjau eiti į mokyklą. Mama išvažiavo į ligoninę, o aš likau su močiute.Ryte pabudusi pamačiau mamytę bei močiutę apverktomis akimis. Jos delsė man pasakyti tiesą. Bijojo, kad man bus šokas. Į mokyklą nenuėjau. Visą dieną buvau pas močiutę ir meldžiausi. Tėčio gyvybė kabėjo ant plauko. Laukdama gerų naujienų vis dievagojausi, kad tėčiui išgyvenus būsiu geriausia duktė pasaulyje.

Ėjo laikas, mamytė grįžusi iš ligoninės pranešdavo vis geresnių žinių: tėtis prasimerkė, pajudino ranką, koją, nusišypsojo. Šitokios žinios vertė mane lieti laimės, susijaudinimo ašaras. Tėtį perkėlė iš reanimacijos į palatą. Kai nueidavau pas jį, negalėdavau neverkti. Kai pagalvoji....jis visad buvo toks energingas, toks stiprus ir nepalaužiamas, o dabar... Guli apibintuota galva, nejudina kūno, iš akių rieda ašaros.Tuo kartu galėjai tik surikti: „Už ką, Dieve!? Už ką....?" Juk yra šitiek blogų žmonių, nusidėjėlių, o čia...žmogus, kuris visą gyvenimą dirbo, mylėjo šeimą. Tėtis visada norėjo ilgai gyventi, sulaukti žilos senatvės, užauginti mane būdamas sveikas. Taip, jis ilgai gyvens, sulauks senatvės, tačiau niekada nebus sveikas. Po ligoninės, po reabilitacijos Vilniuje, Palangoje, jis nepasveiko. Jam buvo skirta I-oji invalidumo grupė. Tėvelis nepasveiks, ir tai yra tikroji tiesa. Tačiau viltis yra, mano širdyje rusena jos ugnelė, kuri man tyliai šnabžda: „Tėvelis pasveiks, ir mes vėl šoksime polką su ragučiais".

Man keista, kai dauguma merginų pergyvena dėl antsvorio ar kelių bereikšmių kilogramų. Kai nelaimė nekviesta ateina į tavo namus, supranti, kad svarbiausia yra artimųjų sveikata, namų šiluma, abipusė meilė ir supratimas.

Po šio baisaus įvykio, kuris pakeitė mūsų šeimos gyvenimą praėjo šiek tiek daugiau nei 8 - eri metai. Dabar tėtis turi darbą, šitaip gali prasiblaškyti ir jaustis naudingu. Polką su ragučiais mes šokame, džiaugiamės ir sugebame pastebėti visas smulkmenas, kurios gali praskaidrinti dienas. Tai įvykis, paženklinęs mūsų šeimą ir atnešęs labai daug skausmo bei ašarų, tačiau laikui bėgant, imi suvokti tai, jog tas, kas mūsų nenugali, padaro mus stipresniais.
 

 

Cituoti Atsakyti

 

vau, na ir lėkšta istorija. 

 

Cituoti Atsakyti

 

Vau, parašyk ne lėkštą

 

Cituoti Atsakyti

 

 O kodėl rubrika vadinasi "Girls Fight"? Jei istorijas rašys vaikinai ?

 

Cituoti Atsakyti

 

Nes vaikinai neturi atskiro informacinio portalo

 

Cituoti Atsakyti

 

O galima aš papasakosiu ne tokią rimtą istoriją? Prisiminus ją visuomet man juokas suima iki ašarų Nelabai yra kuo girtis, tačiau vis tiek labai juokinga.

Tada buvau paauglė. Vieną vasaros dieną paskambino draugė ir pasikvietė mane po parduotuves prasieiti. Aš sutikau, greitai šokau į džinsus, apsivilkau palaidinę ir išmoviau neatsisukdama. Tada troleibuse draugė žiūri į mane išpūstom akim ir sako "kas čia pas tave apačioje???" Žiūriu - iš po džinsų neilonkės išlindusios Mąstau sau - ištrauksiu ir visa bėda. Kojinytės.... O ten pasirodo - visos kojinės kelnės!!!   Aš jas trukt trukt - ir galo nėra! O gėda! Ir nėra kaip atgal jas sugrūsti po tais džinsais, ir nėra kaip ištraukti iki galo Draugė galvojau numirs iš juoko O aš ir pati žvygalas būdama negaliu sustoti juoktis, nors taip man buvo gėda

Tai va - štai tokia mano istorija Mirsiu-nepamiršiu

 

Cituoti Atsakyti

 

Mano istorija mirsiu-nepamirsiu paprasta,dabar daug  juoko keliantis,vis prisimenam su vyru ir juokiamės

Labai greit su vyru pradėjome gyventi kartu,smagu,jauku,gera,aš tvarkausi namus randu senus jo užrašus,sąsiuvinį ir skaitau.....O ten kokie išgyvenimai,kai jis sėdėjo kalėjime,koks sunkus metas buvo,kaip rašė ilgus laiškus mamai ir tt ir tt net rankos drebėti pradėjo....Kodėl man nieko nepasakė ? Kodėl? Už ką ? Atrodė toks šiltas mielas žmogutis...Visa ašarų pakalnė buvo,drebėjo rankos,balsas....slydo žemė...Tik grįžęs jis juokėsi pilvą užsiėmęs...čia gi sako rašinėlis iš mokyklos literatūros pamokos ,pasilikau ,nes už jį gavau 5,ko niekad negaudavau...tai juoko dozė visam gyvenimui mums dabar o tas "kalinys " jau 12 metų kaip mano "kalinys " )))

 

Cituoti Atsakyti

 

Čia geras buvo tikriausiai ir man slystu žemė iš po kojų ir akyse tamsu pasidarytų

 

Cituoti Atsakyti

 

Oi, Grazuole Vasara, ne tau vienai taip buna syki ir as taip buvau dzinsiukus uzsimovus, tik pas mane neislindo pro apacia "kojos", o sone toks guzas susidare, eidama gatve, galvojau, kas cia man taip sone spaudzia, pradejau traukti, o ten pedkelnes

 

Cituoti Atsakyti

 

 O tokiu atveju, jei pirmą savaitę istorija nebuvo išrinkta, tai ji dalyvauja kitos savaitės rinkimuose?

 

Cituoti Atsakyti

 

 Džonas Hauderis ir nuostabiausios Kalėdos mano gyvenime

Senai senai, už jūrų marių devynių gyveno žmogus vardu Džonas Hauderis. Jis buvo didžiausio savo miestelio banko finansininkas. Tai buvo gana nuobodus darbas, nes tais laikais žmonės nelabai naudojo bankus.

Jis gyveno ramiame miestelyje, kuriame niekada nieko įdomaus nenutikdavo. Tačiau vieną 1889 metų žiemą keista nusikaltimų banga atėjo į miestelį. Į daugumos žmonių namus pradėjo įsilaužinėti plėšikai. Jie apiplėšinėjo tik žmones, kurie nelaikė savo pinigų banke ir, nors paprastai jie nerasdavo žmonių santaupų, to užteko, kad žmonės išsigąstų ir imtu naudotis bankais. Džonui tai nelabai patiko nes jis turėjo dirbti trigubai daugiau. Galiausiai Džonas pranešė banko valdytojuj ,kad saugykla jau pilna ir, kad reikia perkelti pinigus į kitą saugyklą.

Kitą rytą, kol Džonas saugykloje ruošė pinigus perkėlimui, didžiulė pinigų perkėlimo karieta privažiavo. Tačiau, kai iš karietos į banką atėjo pinigų gabentojai, staiga į banką įbėgo trys kaukėti plėšikai ir paėmė visą aukštą įkaitais. Iš saugyklos pasigirdo sprogimas ir po 5 min plėšikai pabėgo, net neįėję į saugyklą. Žmonės nubėgo pažiūrėti į saugyklą, tačiau pusės pinigų ir Džono ten nebebuvo. Tai buvo diena kai Džonas Hauderis apmulkino visą miestelį.

Pasirodo Džonas sukūrė puikų planą kaip praturtėti. Tačiau žmonės bankais nepasitikėjo tais laikais ir saugykla visuomet būdavo pustuštė. Jis buvo finansininkas ir žinojo kurie žmonės banke laiko pinigus, o kurie-ne. Taigi jis pasamdė 5 plėšikus, davė jiems sąrašą ir liepė įsilaužti ir sujaukti tų žmonių namus. Žmonės išsigando ir sudėjo visus savo pinigus į saugyklą. Džonui taip pat reikėjo karietos, kur gabenti pinigus, todėl jis bosui pasakė, kad saugykla perpildyta ir iškvietė perkraustytojus. Džonas liepė 3 plėšikams laikyti visus žmones įkaitais, kol jis ir kiti trys išsprogdins sieną ir perkels pinigus į karietą. Vėliau jis paliko šalį ir gyveno ilgai ir laimingai.

Pasenęs, Džonas parašė savo įdomią istoriją, įdėjo ją į butelį ir išmetė į jūrą, kad kada nors ją kas nors perskaitytų.

Po 120 metų , Kalėdų rytą, aš vaikščiojau jūros pakrante. Pastebėjau keistą butelį. Parsinešiau jį namo ir dieną praleidau skatydamas nuostabią Džono Hauderio istoriją. Tai buvo nuostabiausios Kalėdos mano gyvenime.

 

Cituoti Atsakyti

 

Pirmosios istorijos jau susikovė dėl bilietų. Pareikškite ir jūs savo nuomonę, kuri jums patinka labiau

Laukiame kitų istorijų, ir atsakau į aukščiau pateiktą klausimą - taip, visos istorijos gali patekti į tolimesnius etapus. Tad nenusiminkite

 

Cituoti Atsakyti

 

aš tokią istoriją papasakojau o sistema išmetė žinutę " atsiprašome įvyko klaida " ((

 

Cituoti Atsakyti

 

Na būna kartais forumuose tokių dalykų

Todėl žinokite, kad jei parašote kokį ilgelesnį atsakymą, visuomet prieš paspaudžiant mygtuką Publikuoti/OK/Pasisakyti reikia nusikopijuoti tekstą.

Gal vis dėl to papasakosi?