Broliai ir seserys. Kaip sutariame?

 

Cituoti Atsakyti

 

Ši tema dalyvauja Knygų klubo konkurse "Papasakok man istoriją"

Vieną dieną suspaudęs kumščius atrodo, kad tą žmogų pritrėkši prie sienos. Tačiau po ilgų išsiskyrimų - nėra tokio žmogaus, kurio labiau pasiilgtum. Kaip jūs sugyvenate su savo broliais ir seserimis? Papasakokite savo istoriją: galbūt ji šmaikšti, galbūt ji graudi, o galbūt kasdieniška kaip ir mūsų gyvenimas.

 

Cituoti Atsakyti

 

Aš su savo broliu sugyvenu gana gerai,  nes jį turiu vienintelį. Jis yra už mane vyresnis, todėl visada mane pamoko ir gaunu gerų patarimų iš jo. Vieną vasarą kartu atostogavome, labai jau buvo graži diena, mes su drauge nutarėme paplaukioti su vandens dviračiu, tik pamatėm, kad dangus pradėjo niauktis ir buvome pasirengę plaukti prie kranto, bet vandens dviratį vėjas nešė į šoną, niekaip neįstengėme minti reikiama linkme. Bet mums į pagalbą atėjo mano brolis, pasiėmęs valtį priplaukė prie mūsų ir mūsų vandens dviratį nuplukdė į krantą.

 

Cituoti Atsakyti

 

Niekada nepamiršiu tos vasaros dienos, kai susipykę ėjom su sese: aš jai iš paskos, nes buvau jaunesnė. Širdau ant viso pasaulio ir buvau pasiryžusi netgi jai įkasti!  Ir staiga ji atsisuko ir sako: "Kodėl mes negalime nebesipykti? Vat įsivaizduok, draugautumėm sau, vaikščiotumėm visur kartu." Atrodo - paprasti žodžiai Tačiau tik tuomet supratau, kad iš tiesų - sesės ne tik gyvena tam, kad pyktųsi, bet tam, kad draugautų ir viena kitą palaikytų

 

Cituoti Atsakyti

 

Mes esame komanda!

F. Annis yra pasakiusi, kad gyvenime gali tekti mylėti daugiau nei vieną žmogų, bet pojūčiai bus skirtingi. Tokią meilę, kokią jaučiu broliui, niekados nepajusiu kitam žmogui. Ir tai lemia mūsų stiprus kraujo ryšys. Galbūt mūsų tvirtą ryšį nulėmė pakankamai nedidelis amžiaus skirtumas, bendras kambarys, bendri žaislai, bendri draugai. Mes buvome ir esame komanda, nes:
• Mes turime tik mums suprantamų „bajerių“.
• Mes užstodavome vienas kitą prieš tėvus.
• Jeigu prireikdavo, padarydavome vienas kito namų darbus.
• Apsikeisdavome patarimais dėl vaikinų ar merginų.
• Aš jam galiu patikėti visas paslaptis.
• Aš puikiai sutariu su jo žmona, nes gerbiu jo pasirinkimą. Mūsų giminėje yra susipykusios dvi sesės, nes jų vyrai nerado tarpusavyje bendros kalbos. Aš greičiau susipykčiau su savo vyru, nei su broliu.
• Mūsų skoniai daug kur sutampa, galime pasikliauti vienas kitu.
Aišku vaikystėje būdavo ir peštynių, bet kas be jų užaugo? Susipykdavome, mama pastatydavo mus į skirtingus kampus, po minutės pradėdavome žiūrėti vienas į kitą ir mintimis susitaikydavome. Iki dabar esame vieningi, ne tik, kad viename mieste gyvename, bet ir butus išsirinkome viename name. Iki šiol dažnai laisvalaikį praleidžiame kartu, o jeigu tenka ilgėliau išsiskirti, pasiilgstu brolio. Visada susiskambiname, jeigu bent vieną dieną nesimatome. Nepakanka sakyti, kad myliu, reikia tai (pa)rodyti.
Mano vyras užaugęs vienas šeimoje, ilgai negalėjo priprasti prie mūsų tokio ryšio. Dabar ir jie draugais yra tapę, bendrų dalykų, kurie sietų tik juos, vis daugėja. Man smagu.

p.s. Broli, jei skaitysi, noriu tau padėkoti tau už bilietus į koncertą.

Savuosius pinigus buvau vėjais ištaškiusi, bet brolis pasigailėjo sesės ir išleido savo sutaupytus pinigus mano pramogoms (prieš gerus 15 metų ).

 

Cituoti Atsakyti

 

O as parasiau savo sesei laiska ir iteiksiu ji isvaziudama is jos

Atsiprasau kad be lietuvisku raidziu.

"Labas Sesyte.

Tu man vienintele ir labiausiai mylima, gaila kad is tavo puses as to nejauciu..... Tik panieka, pagieza.... O taip buti neturetu.

Pameni kaip mes musdavomes jaunos? Kaip suo su kate budavom. Buvai pasiutusi. Neklausei manes - vyresneles. Net bulviu nenuskusdavai kai paprasydavau . O pameni kai jau susiradom busimus vyrus. Drauges patapom. Nors dar ne visai tokios kad... bet jau geriau sutardavom. O kai tau gime Edvinukas...

Geriausiai pradejom sutarti kai jus isvaziavot uzsienin. Aisku buvo ir skaudziu akimirku, bet geriau ju neprisiminti. Bet siaip gi nei dienos nekalbejusios nebudavom.Viska issipasakodavom, papliotkindavom.

Gaila kad viskas pasikeite kai as atvaziavau pas tave.... Tu pasieitei... Nekenti mano vyro? Nesugalvoju kitos priezasties...... Mes bijom taves, nenorim kad vaiksciotum piktu veidu ir skersa ziuretum i mus. Mes jugi paprasti zmones, turintys savo mintis ir jausmus. Mes turim sirdis ..... ir mums skauda..... Mes norim greiciau pabegti nuo tokio gyvenimo.... Zinau kad ir tau nelengva, bet jugi mes SESERYS, mes turim but kaip viena..visas bedas galim sprest kartu, bet tu to nenori..... Gaila.....Buvau pasiryzusi padeti tau tiek kiek reiks, bet..... tu nepriimi mano pagalbos.. As ir nebesistengiu....

Noreciau kad i gyvenima pradetum ziureti kitomis spalvomis. Jis nera toks rozinis kaip tu noretum ji matyti. Tu augini nuostabu sunu, turi vyra, bet i gyvenima pradek ziureti realiomis spalvomis...

As pasiruosus visad tau padeti, jei tik tu panoresi, sakyk, spresim visas bedas kartu. Zinau kad ju pas tave begales...... bet reikia sukis is padeties....

Myliu labai tave, tik gaila kad tik rastu as tau galiu apie tai papasakoti, nes kitaip tu manes nesiklausai ir ngirdi....."

 

Cituoti Atsakyti

 

Mergaitė, žvelgianti nuo knygos ,,Mano sesers globėjas',' stebėtinai panaši į mano seserį vaikystėje, galbūt todėl mane užplūdo tų dienų išgyvenimai.
Seniau buvo priimta, kad vyresni vaikai augindavo mažesnius. Todėl jaunesnės sesers globėja, beveik nuo pat jos gimimo, tapau aš. Tuomet man buvo vos penkeri. Noriu papasakoti ką išgyvena tokios ,,globėjos'', o gal būt mano viešai atlikta išpažintis nuplaus nuo mano širdies ligi dabar mano sąžinę graužiančias nuodėmes.
Laukdavau vyresnės sesers grįžtančios iš mokyklos. Kad galėčiau su ja kartu suvalgyti kaimynės atneštą sausainį, ar saldainį, kad pasigrožėčiau jos tiesiomis raidėmis, kad kartu po pietų eitume išbandyti balų gilumo.
Bet, vieną rudenį, mūsų mama ėmė labai jau staigiai storėti - mažiau judėdavo, verpdavo tyliai dainuodama, vis tokiu susirūpinusiu veidu.
Kartą, speiguotą naktį, tėvelis mane pakėlė, greit apmuturiavo ir išvedė pas kaimynus, pasakęs, kad su mama reikia jiems labai greitai pasiekti miestą - atvažiavo traukinys, kupinas anglių.
Tėvelis grįžo dar tos pačios dienos pavakare, deja, nei saujelės anglių neparsivežė. Pasakęs. kad dabar teks kiek pagyventi be mamos, man nurežė ilgus plaukus.
Po kiek laiko jis išvažiavo vėl - kaliošų ,,padavė''. Mano nuostabai, grižo vėl be jokių kaliošų, bet su akivaizdžiai gražesne ir linksmesne mama ir dar su kažkokiu neaiškiu, labai jau atsargiai laikomu ryšuliuku
- Būtų lėlė, tai nors pažaisčiau kaip žmogus, - mąsčiau, žvelgdama į tą stangriai syvystytą lėlę, amžinai miegančią, tik kartais keistai pasimuistančią. Vienu momentu, kai ta bevardė lėlė miegojo ant pagalvės ir nieko kambaryjė nebuvo, prisėlinau prie jos.
- Kad jos nebūtų, nekenčiu jos, nekenčiu! Naudos jokios, o visi apie ją ant pirštų galų vaikšto!Tą akimirką norėjau ją kažkur pradanginti, tik niekaip nesuvokiau kaip tą padaryti.
Ne visada jau būna viskas tik blogai. Kažkas seserei atnešė barškutį, kažkas mašinėlę. Patiko man tie žaisliukai.
Prašilus, turėjau ją vežimėlyje lauke vežioti. Prisimenu kaip šiandien - mama sodino svogūnus, aš vežiojau keliuku. Ėmiau ir paleidau vežimėlį nuo kalno! Tyčia! Tas, mano nuostabai, tik, ,pokš ''ir išvirto... Sesuo rėkt, mama bėgt:
- Ant akėčių išvertei, vaiką galėjai užmušti!
Aš per maža gal buvau gailėtis dėl to kas įvyko, bet tikriausiai pakankamai didėlė apgailestauti dėl to, kas neįvyko...
Kitąkart, jau netyčia, ją pievoje vėl išverčiau iš lopšio.Tikėjausi likti nesučiupta, atlikus šį nusikaltimą. Sesutę, taip ir neprabudusią, įmečiau vežiman, o ant viršaus patalus užklojau.
- Vaiko vos neuždusinai! - vėl riksmai.
Staiga ta lėlė pasidarė ne tik kad šiek tiek įdomesnė, bet ir akiplėša - tik ir taikėsi man akinius nuo nosies nulupti, ar maistą bevalgančiai iš rankos išprašyti keistus garsus skleisdama. Kai anoji į pasaulį ėmė žvelgti plačiau atmerktomis akimis, kone nuolat su ja turėjau būti .Vieną kartą mama vyresniąją seserį palydėjo į mokyklą, nes vanduo upelyje buvo pakilęs, o mažają paguldė miegoti. Mane paliko ne tik jaunėlės saugoti, bet ir puodo, verdančio ant krosnies daboti. Vos duris mama užrakino, mano augintinė rėkt, puodas bėgt! Niekaip nesuvokiau į kurią pusę pirmą pulti, ką daryti... Tai ir aš ėmiau staugti, ant viso namo, perrėkdama tiek seserį, tiek puodą. Rado mama abi nusižliumbusias, o puodą prisvilusį. Bet kažkodėl tada nebarė.
Įsileidau savo seserį į širdį tik tada, kai ji tapo ,,žmogumi ''- atsistojo ant dviejų kojų ir pajėgė išlementi keletą žodelių. Visai malonu su ja buvo vasarą žaisti smėlyje. Kepiau jai bandeles, o ji mielai jas suvalgydavo. Bet vistiek dažniau ji manė įstumdavo į neviltį, negu kad suteikdavo džiaugsmo. Vienąkart matau - nusiavusi batą ,,važinėja'' su juo smėlyje mano nutiestais keliais. Ir krovinį toje savo ,,mašinoje'' vežasi. Prieinu, o ten - kakalas...
Šiek tiek paūgėjusi, siaubingai neprotingą žingsnį žengti ji norėjo. Kai tėvelis važiuodavo į miestą, jam paduodavo savo užklotuką, kad anas iš miesto jai parvežtų... kūdikį!
Bet, mano laimei, to kūdikio nebuvo, augo ne tik mano prižiūrima jaunesnė sesė, bet ir aš. Tuo pačiu keitėsi ir mūsų santykiai. Žinoma, tik geryn.
Kokia aš dabar esu laiminga, kad turiu dvi seseris - vyresnę ir jaunesnę. Jaučiuosi kaip liepa, aptverta tvirta tvorele. Puikiai sutaria ir mūsų vaikai. Mes viena už kitą stojame piestu, viena kitą suprantame iš pusės žodžio, o sunkiausią akimirką veikiame išvien.

Bet vistiek jaučiu nuoskaudą - ne tiek dėl ,,parduotų'' žiemų ir vasarų, kiek dėl to, kad dėl naujo žmogaus atėjimo į šeimą tėvai ,,nesitarė''su manimi.  Jie ne tik kad manęs su vyresne seserimi  tam neparuošė, bet dargi apgaudinėjo. Niekas nesigilino į mano išgyvenimus... Bet gal geriau juos išlieti labai pavėluotai, negu niekada.

 

Cituoti Atsakyti

 

Išties didelė problema būna, kai tėvai numeta savo jaunesnius prižiūrėti vyresnėliams ir dar pastaruosius apkaltina, kad jaunėliai yra netinkamai prižiūrimi. O ką jau kalbėti apie tai, kad nepaaiškina vaikams normaliai, kad į jų šeimą ateina dar vienas narys. Skaudoka istorija...

 

Cituoti Atsakyti

 

Paskutinė istorija labai jau jausminga, patiko man.

 

Cituoti Atsakyti

 

Man irgi Violetos istorija patiko, graudoka truputį.

 

Cituoti Atsakyti

 

visiškai gerai sutariu, nors ir apsižodžiuojam, bet visada pasitikim viena kita

 

Cituoti Atsakyti

 

O as su broliu tik kartais persimetu zodziu kitu. O ir matau ne per dazniausiai.... Musu harakteriai visiskai nesutampa, jis net nesielgia su manim kaip su jaunele sese. Aisku skaudu kad mes visiskai skirtingi ir kad neturiu gero brolio, bet taip jau yra...

 

Cituoti Atsakyti

 

O iš kur tas šaltumas santykiuose atsiranda? Ar tėvai turi įskiepyti tą meilę? Ar žmonės paprasčiausiai tokie gimsta? O gal elgesio modelį perima iš savo šeimos?

 

Cituoti Atsakyti

 

Turiu dvi nuostabes drauges-seses- be kurių savęs net neįsivaizduoju. Ar bėda, ar gera-jos šalia. Aišku, ne visada taip buvo, bet dabar , atsiminusios senas .. skriaudas" tik pasijuokiam iš jų. Kartais net aplinkiniai stebisi, kad mes lyg sulipusios. O visa tai atėjo, šventai tikiu, iš šeimos. Tai mano senelio ir močiutės nuopelnas.