Gyvenimas pagal Di...

 

Cituoti Atsakyti

 

Lauke bėgiojo vaikai . Kas žaidė mašinėlėmis , kas slėpynių , o gal kas varinėjo kamuolį...Saulė jau leidosi vakarop , nutvieksdama raudonu blyksniu namų stogus , pageltusius klevo lapus .
Ir viskas aplink rodėsi , lyg spalvingoje pasakoje . . .
Kas jau bėgo namo , ką kvietė mama vakarienės , kas ėjo ruošti pamokų . O gal ir ne , gal lijo dar šiltas rudenio lietus , o gal pūtė jau rudenėjantis šiaurys . . .
Visas ruduo vis vien virė gyvasta ir niekas net negalvojo apie likusį gyvenimo tarpsnį , nes jų tai visai nelietė .
Rytojaus , žvarbtelėjusį rytą , prieš tekant saulei , gimė dar vienas mažas ir nekaltas žmogutis , apie kurio gyvenimą ir norėčiau papasakoti .
Buvo apie šešias valandas ryto , kai jis išvydo pasaulį , tai buvo 1970 - ųjų spalio 23 – ečioji .
Vaikas kaip vaikas , kaip ir daugelis ateinančiųjų , - rubuiliukas , šviesaus , nutvieksto raudoniu veidelio , mėlynų akių . Nieko nuostabaus , kad gimė tamsiais plaukeliais , tačiau visus nustebinęs ir prajuokinęs dalykas , kad ligi pažandžių buvo juodi ir ilgi bakenbardai . Žinoma , laikui bėgant , labai greit viskas išnyko , keitėsi jo plaukai ir jų spalva .
Ir štai prasideda naujo žmogučio gyvenimas . Antra para po gimimo , bet vaikas nepriima jokio maisto , motinos pieno , nors jo turėjo apsčiai , kad užtektų dar dviem išmaitinti . O tą ir turėjo daryti , nes pieno buvo daug , o panaudojimo galimybės ribotos . Ligoninėje buvo ir tokių mamų , kurioms nepasisekė , dėl nežinomų priežasčių jos negalėjo pamaitinti savo kūdikių , tad mano mamos pienas joms pagelbėdavo , jų mažučiukam , taip būtino gyvenimo alkiui numalšinti .
Taigi , berniukas gimė nesveikas . Gydytojams tiriant , ieškant priežasties , trečią dieną po gimimo nuspręsta operuoti . Vaikas bando pasisotinti , bet viską , ką gauna iš motinos krūties , atpila atgal nieko nepasisavindamas , o tai kas nors kiek užsilikdavo , kėlė skausmus . Gydytojų verdiktas , - operacija . Vaikas gimė susisukusiomis , suaugusiomis žarnomis ( Ileus-žarnyno nepraeinamumas ) .
Kaip žinoma , iki dviejų savaičių amžiaus naujagimiui narkozė neskiriama , o reikia bandyti išgelbėti , atskirti žarnas , kaip šlykščiai tai neskambėtų , taip ir prasidėjo jo gyvenimo kančios , nelaimės ir klystkeliai . . . Operacija praėjo sėkmingai , jis iškentėjo ir išgyveno . O ir pasekmės pasirodė tik paskiau .Vėliau jis daug sužinojo apie save ir gyvenimą , kiek ūgtelėjęs .
Iš savo kūdikystės ir vaikystės jis labai mažai ką teatsiminė , ir jei atsiminė , tai buvo įsimintiniausi ir įdomiausi gyvenimo įvykiai užsifiksavę jo atmintyje , arba skaudūs ir aštrūs prisiminimai , pažeminimai ir atstumimai .
Kai saulei šviečiant , jis norėdavo išbėkt į kiemą padūkti su kitais vaikais , pažaisti - jo neišleisdavo . Ne dėl to , kad negalėtų , čia ir prasideda pasakojimai apie baimę , bet dėlto , kad taip parankiau , užšaukiama , ar net užduodama į „ kailį “ , kad suprastų , taip paslėpiant ne rūpestį , kaip aš galvojau , ar baimę dėl sūnaus . Tai supratau tik užaugęs .
Jis norėjo būti su kitais vaikais , žaisti , bėgioti , norėjo būti draugų rate , bet niekas jo nepriėmė , neturėjo jis nei draugų , nei užtarėjo . Turėjo jis tik vieną draugą , kuris nors kiek užsiimdavo juo , kuriuo jis tikėjo ir pasitikėjo , kurį jis begalo mylėjo ir norėjo visada būti tokiu .
Brolis buvo trim su puse metų vyresnis , tad ir jo žaidimai kiek ūgtelėjus buvo kitokie , buvo stiprus ir judrus , turėjo daug draugų , su kuriais ir praleisdavo didesnę dalį laiko ir žaisdavo . Tad jam aš tik trukdžiau , nes buvau per mažas ir neparankus ,neįdomus nei jam , nei jo draugam . Nuo vaikystės man drausdavo viską , mat tu ligonis , susižeisi , pabūk kieme , neik į gatvę , nežaisk , nebėgiok , negalima to ir ano . . . O dieve , kaip tada viso to norėdavosi . Mat gyvenome su seneliais nuosavame name , tada dar skaitomame miesto pakraštyje , ramiame rajone . Juk tada buvo labai mažai mašinų , ir išasfaltavus kelią , kuris ėjo pro pat mūsų namus , visi ant jo žaisdavo . Jis įkaisdavo nuo saulutės pavasarį . Ir kaip būdavo malonu ant jo atsigulti , kai jis šildydavo nugarą , o pilvu sliuogdavo dar vėsus pavasario vėjelis . . . Mat dažnokai nieko nebūdavo namuose , tad ir pabėgdavau iš namų 10 – 20 - čia metrų į gatvę , seneliai nieko nesakydavo , buvo be galo geri ir supratingi , juk patys užaugino keturis vaikus .
--------------

bus toliau...jei sudomins...

 

Cituoti Atsakyti

 

Perskaicius,taip ir noris paklaust,o kas toliau? O kaip toliau klostes?

 

Cituoti Atsakyti

 

Sveika....Sudomino?Galiu ir toliau dėt...Negalvojau,kad kas skaitys ar parašys...Nelabai patinka man čia,klaidus puslapis...

 

Cituoti Atsakyti

 

Galų gale , jam ir pačiam viskas jei taip galima pasakyti – nusibodo . Iš pradžių užsidarė savyje , verkė kniūpščias ir dieną ir naktį . Visi galvojo ir klausė jo , gal kas skauda , girdė vaistais , lindo į akis , kai kaip tik nesinorėjo nei vieno matyt . Niekas nesugebėjo mažame vaiko kūnelyje įžvelgti sielos , jo troškimų , gražią vasaros dieną išbėgti į gatvę , ant griovio krašto pažaisti . Pažaisti mašinėlėmis , ar pabegioti su draugais , galų gale nueiti su kitais vaikais išsimaudyti , ar nors tam , kad susirastų nors vieną draugą . Nors ir neką jis ir tegalėjo pabėgioti , ar paplaukioti . Dabar suprantu , kad buvo vaikams linksma , kai kartais visdėlto pavykdavo „ įsitrint “ pas juos , kai išleisdavo , kad nervuojuosi , kad nepaveju , kad vaikštau lyg skersas . Be galo piktindavo tai , kaip aptūturiuodavo šaltuoju metų laiku , ar iš pradžių , lyg šunyti išvesdavo pavedžioti . Mat buvo kažkada atsitikusi nelaimė , - turėjau broliuką dar vieną , kuris paliktas motinos vežimėlyje , kai ji baliavojo , sušalo . Mirties priežastis , - plaučių uždegimas ,mirė tepabuvęs šiame pasaulėlyje tik tris mėnesius . Bet tai vel gi kitoa istorija . Taip , daug motinos požiūrį pakeitė tas įvykis , seneliai , per pykčius , barnius . Tėvas buvo gana supratingas , bet jo žodis mažai ką tereiškė prieš motinos ( „ mat bojevaja “ , „ boba su kiaušiais “ ) , kuri diktuodavo sąlygas . Daug ką vėliau sužinojau ir supratau , bet tai jau vėlesniame pasakojime . . .
Ilgainiui , pripratau prie viso to , savotiško draudimo , gal būt ir lepinimo . Supratau , kaip galima gauti nors dalelę savo norų , kaip kompensuoti ir gauti reikiamo dėmesio , kad mane girdėtų ir išklausytų . Turėjau labai gerą melo ir apsimetinėjimo , bei išsisukinėjimo mokyklą šalia . Tad nieko nuostabaus , kad ir pradėjau gerai veikti , net simuliuoti ir manipuliuoti savo liga . Pradėjau gerai manipuliuoti viskuo kas man naudinga , pakreipti ir įvykius ir dėmesį savo naudai . Vėliau , kai ūgtelėjusiam vaikui , liepdavo broliui mane prižiūrėti , išsivesti pažaisti , tada būdavo įsigudrinta sužaisti šantažu . Sužinojus kokias nors vaikiščių išdaigas , baikas ar paslaptis , taip pradėjau tuo virtuoziškai naudotis , priversti juos mane pasiimti kartu , ar priimti , kad tik nepasakyčiau tėvams . Galų gale , taip įnykau į melo , apgaulės , egocentriškumo , ciniško kitų skaudinimą ir kerštą .
Gyvenome gan vargingai , nors gal kam ir atrodė , kad vidutiniškai toje sovietinėje santvarkoje . Nors namas tais laikais buvo gana nemažas , bet priklausė dviem šeimininkam . Nemažas namukas , padalintas perpus , net vora iš kiemo pusės , o gyveno net ne dvi šeimos . Seneliams priklausančio namo pusėje gyvenome ir mes . Už sienos , senelis su močiute ( mamos tėvai ) , turėjo du nemažus kambarius su didele virtuve ir krosnimi . Vietos , man mažam atrodė ten begalės . Buvo dar didelis daržas , kur užteko visko , daržinė , šiltnamis , šulinys su labai skaniu vandeniu , ir didžiule , be galo didžiule ir gražia liepa . Kur mažas bijodavau įlipti , o kiek paūgėjęs karstydavausi , ir ji atrodė pati aukščiausia visame rajone . Nuo jos matydavosi ir geležinkelis , ir ligoninė , ir gamykla . Po šia liepa vasarą mėgdavau kieme pasedėti , kur geriausi prisiminimai , kai močiutė pavėsin su seneliu išnešdavo stalą su suolu , karštą vasaros popietę , didžiulį katilą šaltibarščių . Net sviestą , kurį kartkartėmis pirkdavo iš parduotuvės , pas babytę ( tai aš ją vadindavau ) galėdavau valgyti su duona , kaip saldainius . O dar su karštomis bulvėmis , kurių skonį galiu tiesiog ir dabar jausti , ach , net seikės tysta vien rašant apie tai . Mat ji kažkaip jį mokėdavo pasūdyti , jis budavo kietas , ne toks , kokį gamina dabar . Deja , tai įvykdavo antiek retai , kai visi būdavo namuose ir nebūdavo barnių , jog rodos , kad tai buvo gal kokius penkis kartus per visą mano gyvenimą . Šaltibarščiai iš savo daržo daržovių , mėgdavau rabarbarus graužti , pasidažius cukruje , kol susukdavo net žandus , ar šiaip iš daržo ridikėlių pagraužt ,nors kartais ir liežuvis užsidegdavo . Tiesiog apsirydavau iki nebegalėjimo rūgštynėmis , ar agrastais , kol dantys atšipdavo . Patikdavo maudytis vidudienį močiutės vonioje , kuri pagal mane buvo labai didelė . Tokia aukšta , iš cinkuotos skardos , siaurėjančiu galu . Senelis kažkaip atspėdavo karštą dieną , ryte jis išnešdavo vonią į kiemą , pripildavo iš šulinio vandens , ir iki pusiaudienio vanduo netgi labai įkaisdavo . Gera būdavo vasarą , tik gaila , kad jų tiek mažai . . .
Namo kampe senelis buvo pastatęs 200 litrų metalinę statinę , nuardęs truputį rinų , lietaus
vandeniui surinkti nuo stogo . Buvo padaręs ir sėtą , kartu nuo stogo su bėgančiu vandeniu , šiukšlėms surinkti , lapams , šakelėms . Kartais jame tekdavo ir išsimaudyt , naudojo drabužiams , patalynei skalbti , ir daržams palaistyti .
-------------------

Ryt dar....Arba raskit edmundasas google zebra gyvenimai...

 

Cituoti Atsakyti

 

nu aciu dievui atsiradai,o tai maniau is smalsumo numirsiu.Jums gal ir neidomu ,o man idomu ,taip ,kad rasykit

 

Cituoti Atsakyti

 

atsiprasau...Labai retai beuzeinu...

-----------------------------------------

Prisimenu vieną atsitikimą , nuo kurio man ir dabar oda pagaugais nueina . O tada visiem tik buvo juokinga . Buvau begalo persigandęs , pasimetęs , galvotrūksčiais grabaliojausi ir spardžiausi . Žodžiu , toje senelio surengtoje vandens saugykloje , nors niekas niekada neleisdavo , išsidrožę iš medukų laivelius , valteles , plukdydavome jas ratu bačkoje . Papūsdami , kartais ir ranka pastumdami , taip sudarydami lyg vandens srovę , kad laivelis aplenktų kitą . Susidarius vienodam vandens sukimosi momentui , pagautas sūkurin laivelis aplenkdavo kitą . Ir norėdamas pagauti laivelį , gudriai įmetus sukurin , aplenkti brolio laivelį , persisvėriau , kad jį pagauti per statinės kraštą . Kadangi vandens buvo neperdaugiausia , nors statinė man buvo iki krūtinės ar net aukščiau , kad užsiropšt , turėjau šoktelti ir įvirtau žemyn galva . Apsiversti negaliu , galvos iškelti nepavyko ir net rankų pagalba . Pagaliau lauk išėjęs senelis suprato , kad tai rimta , aš jau dusau , kosėjau , bet vien pažvelgę į mane , jie prapliupo juokais . Iš normalių drabužių nežinia kas bebuvo likę , o pats atrodžiau , kaip peršlapęs ir išsigandęs , sustingęs , varvantis katinas dideliom akim . O kai būdavo išgriaužtos didesnio lietaus žemėje prorėžos , ir iš popieriaus išlankstytus laivelius paleisdami pasroviui lenktyniaudavom .
Mes gyvenome kitoje namo pusėje , už senelio kambario sienos . Buvo tamsus , mažas kambarėlis , apie 11-14 m² , kur gyvenome keturiese . Šalia durų , pro kurias buvo galima įeiti į senelio ir močiutės namo pusės virtuvę iš mūsų , buvo tikrąją to žodžio prasme ne krosnis , ir pečius , o neaiškios statybos krosnelė . Ji buvo kažkur 120cm x 120 cm stačio stačiakampio formos , iš koklių , ir stovėjo ant keturių gal 15 cm aukščio kampuočio kojų . Apačioje buvo kaip ir priklauso dvejos durelės , vienos skirtos malkoms , o kitos žarijoms . Po juo buvo iškalta skarda,kad nuo karsčio neužsidegtų medinės grindys,o virš jo ėjo storoko metalo , iki raudonumo įkaitęs kaminas su klende traukai . Nežinau , bet virš šio dviejų metrų įmantraus statinio , mediniame name , buvo prikaltas ir ant metalinių virbų ( vielų ) nuleistas virš krosnies skardinis lovys , išlankstytas iš cinkuotos skardos ir pilnas smėlio . Drėgname mediniame name , kuris ir taip turi savotišką kvapą , kartais smėlio kvapas net erzindavo mane . Iš kito kambario galo , kur tiesiai į išėjimą į lauką , buvo atitverta kambario dalis virtuvėlei . Mat už „ spec . kartono „ plaušo sukaltos ir ištapetuotos plokštės sienos , kuri užstojo tiesioginį išėjimą laukan , stovėjo ant sukaltos fanerinės spintelės , dabar jau vadinama kelionine dviejų degiklių dujinė viryklė su penkių litrų talpos dujų balionu . Kitoje pusėjė , šalia durų , visada ant taburetės stovėjo kibiras su šulinio vandeniu . O už jo pastatoma virtuvinė spintelė . Netoli durų , kad taip nesmirdėtų , kibiras paplavoms . Buvo dar dvi lovos , staliukas ir šviesios medžio imitacijos spinta . Ir viskas čia tilpo į šią mažą patalpėlę , kurie ir buvo mano nepakartojami ir mylimi namai . Tualetas buvo gan tolokai , kitoje namo pusėje , praėjus gan didelį kiemą , malkinę ir sandėliukus ,iš galo ūkinių pastatų . Valgėme kartais kur ir ką papuolę . Amžini barniai , kartas nuo karto juos palydinti girtuoklystė ir nežinia . Niekada negalėjau ištikrųjų žinoti , kas ir kur tuo metu randasi .
Ar mokykloje , ar darbe , niekas niekad man nieko nesakydavo ir nesidalindavo . Bet maniau , kad taip ir tuo tikėjau . Nors vėliau labai skaudžiai teko nusivilti . Su broliu bendarudavom kaip jam atrodo daug , o man – mažai . Tik tai , kas būtina , kaip ir visur , kas turi brolį . Rodos supratau ir nepykau , nes jis vyresnis , o aš ir taip jam maišau , bet vėliau , suaugęs supratau , kad dėlto visą gyvenimą jam jaučiau didelę nuoskaudą ir pykau . Tik dėja , pervėlai supratau savo nuoskaudos priežastį , kuri sugadino mūsų santykius . Dabar jau jie pareigybiniai , nebešilti ir nebroliški . Ir dėl to kaltinu tik save , savo trumparegiškumą , ir debilišką charakterį . Ir tikrai viliuosi , kad po kad ir daugelį metų jie atsigaus , jei tik pastoviai dirbsiu su savimi ir neleisiu sau tokios prabangos , kaip pyktis .
Būdavau vienas , žaisdavau ar pagaliau mokykloje , visada nuošalyje . O jei ir bandydavau pasireikšti , tai tik daugelyje atvejų tapdavau pajuokos objektu , kartais dėl nežinojimo , kartais dėl per didelio noro atkreipti į save dėmesį nusifantazuodavau . Broliukas dažnokai vengė manęs , buvo normalus vaikas , galima sakyti stiprus ir sveikas . Niekada nesirgdavo , sportiškas ir sportuodavo , buvo daug ūgelesnis už mane , ir netgi tarp bendraamžių išsiskirdavo savo galimybėmis , žodžiu , ką besiimtų padaryti , visada ne tik pasisekdavo , bet ir sulaukdavo puikių rezultatų . O aš buvau gana silpnas ir ligotas .Nors ir kiek bebandydavau , ar besistengdavau , viskas pavirsdavo pajuokomis .Tad ne kiek ligonis iš tiesų , nors tikrai daug sirgau , pasekmės
 

 

Cituoti Atsakyti

 

vistik labai idomu ,kaip sekes ,toliau tam sauniam berniukui.Idomu ,ne jau vaikai nebutu gelbeja,kai tas vaikas,ikrito i backa.Kaip suprantu ,tai jau rimta gresme buvo tam vaikui,parsyk,toliau,zinau,kad ne as viena skaitau.todel ,dabar taip vaikus mylt.

 

Cituoti Atsakyti

 

ne charakteris kaltas, o tuometinis mąstymo lygis

 

Cituoti Atsakyti

 

NORETUSI PRATESIMO....